Valstybė be Mokesčių, su Angelu ir Barlamentu

Užupiečiai Vilniui, Lietuvai ir likusiam pasauliui padovanojo Užupio Respubliką – bendruomenės kolektyvinį kūrinį, kurį dažnai lygina su Paryžiaus Monmartru ar Kopenhagos Kristianija. Bet, skirtingai nei jie, Užupis pasistatė visą valstybės aparatą: turi savitą filosofiją, švenčių kalendorių, Konstituciją, vėliavas, sienų riboženklius, lengvai suteikiamą pilietybę, prezidentą, parlamentą, savanorių vyriausybę, ambasadorius ir savo valiutą.

Svarbiausia suprasti vieną dalyką: visa tai veikia ne prievarta, o sutarimu. Sprendimai priimami bendru sutikimu, valdininkai dirba neatlygintinai, o pati Respublika neturi nei kariuomenės, nei mokesčių inspekcijos. Ji laikosi ne ant įstatymų, o ant papročio, gero vardo ir tikėjimo, kad „tik kūryba gali įveikti mirtį".

Šis skyrius – tai Respublikos anatomija. Žemiau – trumpa kiekvienos jos dalies apžvalga; spustelėję galite pereiti prie atskiro, išsamaus puslapio.

Keturiasdešimt vienas straipsnis, kurį prezidentas Romas Lileikis ir užsienio reikalų ministras Tomas Čepaitis, pasakojama, surašė per kelias valandas Užupio kavinėje. Ji prasideda teise gyventi šalia Vilnelės, leidžia žmogui klysti, tingėti ir būti nemylimam (bet nebūtinai), gina šuns teisę būti šunimi ir baigiasi trimis įsakymais: Nenugalėk. Nesigink. Nepasiduok.

Romo Lileikio žodžiai, Kipro Mašanausko muzika. Oficialią versiją įdainavo Aistė Smilgevičiūtė ir Vytautas Kernagis. Himne ant stogo budintis sargas laiko dangų, „kad niekas jo tamsoj neužgesintų".

Romas Lileikis – režisierius ir poetas, vienas pirmųjų įsikėlęs į tuomet prastai pagarsėjusį Užupį. Apie jo įgaliojimus pasakoma viena fraze, kuri telpa visoje Respublikos logikoje: prezidentas paskelbė valstybę, o piliečiai paskyrė jį prezidentu.

Valstybės pinigai – EuroUžai. Vienas EuroUžas dengtas vienu puslitriniu alaus bokalu, o tokios padengimo sistemos infliacija nepaliečia jau daugiau nei du dešimtmečius. Banknotai leidžiami tik vieno EuroUžo nominalu, o cirkuliacija oficialiai vyksta balandžio 1-ąją.

Parlamentą sudaro visi užupiečiai. Jis renkasi Užupio kavinėje – todėl ir vadinamas Barlamentu – ir sprendžia bendru sutarimu. Užsienio reikalų ministerija yra akreditavusi daugiau nei tris šimtus ambasadorių įvairiuose kraštuose ir net gyvenimo srityse. O pilietybę kiekvienas suteikia sau pats, garsiai ar mintyse ištaręs: „Aš esu Užupio Respublikos pilietis." Šioje temoje taip pat saugoma praktinė bendruomenės struktūra, Senato archyvas ir 2014 m. Bendrabūvio kodeksas.

Respublika moka pagerbti. Garbės piliečio vardas suteikiamas per Neprigulmybės šventę – jį turi ir Jonas Mekas, ir Jo Šventenybė Dalai Lama XIV, ir Valdas Adamkus. Už nuopelnus skiriamas Paplavų tilto ordinas. O grėsmę patiriantiems Užupio reiškiniams – nuo pašto skyriaus iki medinio namo – suteikiamas vertybės ženklas ir globa.