Lankytinos Vietos: Angelas, Devyni Tiltai ir Sinagoga

Užupis – tankus nuo prasmių. Per pusdienį čia galima pamatyti Respublikos simbolį Angelą, undinėlę, viliojančią svečius iš viso pasaulio, devynis skirtingų amžių tiltus, kavinę, kurioje gimė valstybė, ir tylias vietas, primenančias gilesnę, ne visada lengvą priemiesčio istoriją. Žemiau – svarbiausios stotelės ir senajame saite saugota archyvinė informacija.

Aikštėje prie Užupio, Malūnų ir Paupio gatvių ant aukšto stulpo stovi trimitu pučiantis Angelas (2002, skulpt. Romas Vilčiauskas, archit. Algirdas Umbrasas) – ryškiausias Respublikos ženklas. Iki jo metus toje vietoje stovėjo didžiulis kiaušinis. Visą istoriją pasakojame skyriuje Užupio angelas.

Vilnelės krantinėje, priešais Užupio kavinės terasą, nišoje sėdi bronzinė Undinė, dar vadinama Užupio mergele. Ją sumanė kavinės šeimininkas Jonas Krasnikovas ir skulptorius Romas Vilčiauskas. Sakoma, būtent ji vilioja į Užupį žmones iš viso pasaulio. 2004 metais pakilusi Vilnelė ją buvo nuplukdžiusi, bet narai mergelę surado ir grąžino.

Užupio g. 2 stovinti Užupio kavinė buvo pirmoji ir keletą metų vienintelė kavinė rajone. Jos terasa atidaryta 1997 metų gegužę – „kur viskas ir prasidėjo". Čia posėdžiauja Parlamentas (todėl ir Barlamentas), čia surašyta Konstitucija, čia gimė ne viena Respublikos iniciatyva.

Užupio g. 2A įsikūręs Užupio meno inkubatorius – menininkų bendruomenės širdis, išaugusi iš 1996 metų alternatyvaus meno centro. Jo kieme nuo 2000 metų driekiasi skulptūrų alėja su neįprastais, juokingais ir gluminančiais kūriniais.

Prie Bernardinų bažnyčios ir tilto, Malūnų gatvėje, 2010 metais atidarytas Tibeto skveras – pagarba Tibeto kultūrai ir solidarumas su ištremta tauta. 2013 metais, per Dalai Lamos XIV vizitą, čia atidengta mozaikinė kompozicija „Mandala".

Vienos gražiausių ir originaliausių kapinių Lietuvoje, įkurtos 1810 metais ant Vilnelės kranto. Tai XIX amžiaus istorijos paminklas, kuriame palaidota daug Lietuvai nusipelniusių žmonių, tarp jų apie dvidešimt senojo Vilniaus universiteto profesorių. Kasmet per Vėlines kapines tvarko užupiečiai.

Tiltai Užupyje yra daugiau nei infrastruktūra. Jie žymi perėjimą iš Vilniaus į Respublikos teritoriją, o balandžio 1-ąją kai kurie tampa pasienio postais. Senojo saito tiltų archyve buvo saugomas Mindaugo Skudučio piešinys ir devynių tiltų katalogas.

1. Pilies tiltas (buv. Arsenalo, Antakalnio, Michailo). XVIII a. pabaigoje statytą Artilerijos tiltą 1800 m. sugriovė potvynis. Dabartinis Pilies tiltas pastatytas 1893 m. pagal architekto Juliano Januševskio projektą, rekonstruotas ir praplatintas 1964 m. Turėklai 1892 m. buvo papuošti Vyčiu ir caro karūna; 1964 m. nuimti, o 1992 m. išlieti iš naujo, atkuriant sovietmečiu sunaikintus Vyčio ženklus. Tilto aukštis - 7,7 m, ilgis - 34 m, plotis - 20 m.
2. Parko tiltelis. Tiltelis prie Kalnų parko jungia Bernardinų sodą ir Kalnų parką. Senoji Respublikos medžiaga šią vietą taip pat siejo su Nyderlandų karalystės ambasadorės Užupyje rezidencija.
3. Fluxus tiltas (buv. Dailės akademijos tiltelis). Pastatytas 1984 m., jungia Vilniaus dailės akademiją su Bernardinų sodu. Architektas - Vytautas Brėdikis. 2007 m. balandžio 1 d. gavo Fluxus vardą Jurgio Mačiūno atminimui. Tai vienintelis dengtas pėsčiųjų tiltas Lietuvoje.
4. Bevardis. Šiame Vilnelės vagos posūkyje upę kadaise kirto bernardinių Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo vienuolyno korpusas, kurio arkomis buvo galima nueiti į Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią. Sunykus pastatui, 1839 m. greta pastatytas kitas tiltas; projekto autorius - poručikas Dilobilis. Dabartinis tiltas atsirado sovietmečiu, statant tuometinio Dailės instituto korpusą.
5. Bernardinų arba Malūnų tiltas. Pastatytas XIX a. prie Karališkojo malūno. Mediniai tiltai čia nuo XVI a. vadinti Bernardinų tiltais; 1838 m. pastatytas naujas medinis tiltas ant mūrinių atramų, 1866 m. oficialiai pavadintas Jekaterinos vardu, bet pavadinimas neprigijo. Apie 1880 m. baigtas statyti metalinis tiltas, apie 1956 m. rekonstruotas. Ilgis - 18,07 m. Kiekvienų metų balandžio 1-ąją čia veikia Užupio Respublikos pėsčiųjų ir važiuotų keleivių pasienio postas Malūnų tiltas.
6. Užupio tiltas (buv. Spaso, Išganytojo). Tiltą šioje vietoje leista statyti dar 1538 m. karaliaus Žygimanto Senojo privilegija, jungiant Polocko kelią - tuomet pagrindinį kelią į rytus Maskvos link. 1795 m. čia vyko vienas paskutiniųjų LDK kariuomenės, vilniečių ir užupiečių sukilėlių mūšių su sostinę puolančia carinės Rusijos imperijos kariuomene; užupiečių pastangos išgelbėti Vilnių įamžintos Justino Marcinkevičiaus dramoje Katedra. Dabartinis tiltas pastatytas 1901 m. pagal inžinieriaus V. Malinovskio projektą, jo ilgis - 19,9 m, plotis - 9,68 m. Balandžio 1-ąją čia veikia pasienio postas Užupio tiltas.
7. Monmartro tiltas (Kūdrų, Tymo). Pėsčiųjų tiltas jungia apatinį Užupį su Tymo kvartalu ir Misionierių sodais. Pastatytas sovietmečiu, kai per Vilnelę reikėjo pakloti šiluminę trasą.
8. Paupio tiltas (buv. Oginskio, Paplavų, Paplaujos). Minimas jau 1775 m. Dabartinį tiltą 1877 m. pastatė Varšuvos firma. Aktyvavus suverenumo stiprinimo planus, čia veikia Užupio Respublikos pasienio postas Paupio tiltas.
9. Mirusiųjų tiltas. Tiltas prie Bernardinų kapinių pastatytas sovietmečiu, kai per Vilnelę reikėjo pakloti šiluminę trasą. Senojo archyvo duomenimis, šis tiltas buvo demontuotas; šiek tiek žemiau 2018 m. pastatytas naujas tiltas, o 2019 m. jis atidarytas naudoti.

Užupio sinagogos istorija reikalauja kitokio tono nei Respublikos pokštai. Tai miesto žydų bendruomenės, laidotuvių kelio, sunaikintų kapinių, Holokausto ir išlikusių sienų fragmentų istorija.

Užupis yra vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, rašytiniuose šaltiniuose minimas jau XV amžiuje. Pagal 1887 m. namų ūkių surašymą Užupyje buvo 80 žydams priklausiusių pastatų. Kai Šnipiškių žydų kapinės persipildė, 1829 m. Užupio pakraštyje buvo skirtas sklypas naujosioms Vilniaus žydų kapinėms.

Užupio g. 36 ir 38, ant Vilnelės kranto skardžio, iki 1840 m. stovėjo medinė sinagoga, o priešais ją aikštėje veikė Užupio turgus. 1841 m. toje pačioje vietoje pastatyta nauja mūrinė vienaukštė sinagoga, kurioje 1915 m. įvesta elektra.

Šioje sinagogoje 1840-1849 m. veikusiai ješivai vadovavo garsus rabinas Izraelis Lipkinas, pramintas Salanteriu (Yisrael ben Ze'ev Wolf Lipkin, 1809-1883), etinio judėjimo Musar judaizme įkūrėjas. Hebrajiškas terminas musar reiškia uolų Toros taisyklių laikymąsi; svarbiausias judėjimo akcentas buvo disciplinuotos pastangos moraliniame ir dvasiniame ugdyme. 1846 m., lankydamasis Vilniuje, šioje sinagogoje apsilankė britų baronetas, bankininkas, filantropas ir žydų tautos interesų globėjas seras Mozė Montefiorė (Moses Montefiore, 1784-1885).

Iš Senamiesčio žydų kvartalo Užupio ir Krivių gatvėmis į Naująsias žydų kapines (Olandų g.) vedė kelias, vietinių vadintas Mirties keliu; sinagoga buvo laidotuvių procesijų sustojimo vieta. Nuo 1829 iki 1939 metų šiose kapinėse palaidota apie septyniasdešimt tūkstančių žmonių.

Užupio sinagoga yra ir pagrindinė vilniečio jidiš autoriaus Chaimo Gradės (1910-1982) romano Aguna (Žmona be vyro, 1961) veiksmo vieta.

Naciams okupavus Lietuvą, 1941 m. sinagoga buvo uždaryta, o 1942 m. stipriai apgriauta. Sovietmečiu ji perstatyta ir paversta daugiabučiu. 2012 m. vykdyti archeologiniai sklypo tyrimai, o 2003-2016 m. atlikta rekonstrukcija, pastatą pritaikant privačiai rezidencijai. Interjere išliko ir buvo išsaugoti keli sinagogos sienų puošybos fragmentai. Dauguma Užupio žydų gyventojų buvo nužudyti Holokausto metu.

Senojo saito 2020 m. tekstas pažymi, kad Užupio sinagogos istorinę atmintį gaivina ir saugo Užupio bendruomenė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Senajame archyve taip pat yra hebrajų ir rusų tekstų versijos.

Tolesnis darbas: pridėti tiltų galerijas, patikrinti dabartinę Mirusiųjų tilto būklę ir sinagogos pastato statusą, įtraukti sinagogos hebrajų bei rusų versijas ir sudėlioti viską į vaikščiojimo maršrutą žemėlapyje.