Vėjo Dienos: Universitetas, kur Žvaigždės Dalija Šviesą Veltui

Kai lapkritis Vilnių užkloja tamsa ir vėju, Užupis atsako šviesa. Vėjo dienos – bene poetiškiausia Respublikos tradicija: bent keturi vėjuoti šeštadieniai po Vėlinių, sklidini esė, poezijos, džiazo, kino, bliuzo ir kūrybos laisvės.

Vėjo dienos dar vadinamos Užupio universitetu ir Užupio leidykla – ne dėl pastatų ar diplomų, o dėl to, kas vyksta: vienintelį kartą metuose žinomi kūrėjai, „žvaigždės", be užmokesčio, laisva valia dalijasi tuo, ką moka ir mato. Tai mokykla be egzaminų ir leidykla be honorarų – grynas dalijimasis, kurį Konstitucija įvardija paprastai: „Žmogus gali dalintis tuo, ką turi."

Tradicija gyvuoja nuo 2000 metų lapkričio 11-osios, kai įvyko pirmosios Vėjo dienos. Nuo tada jos kartojasi kasmet ir yra viena turtingiausių Užupio televizijos archyvo dalių.

Vėjo dienos – tamsiojo metų pusės šventė, atsverianti pavasarį ir vasarą vykstančias šventes. Jos eina po Vėlinių (lapkričio 2-osios), kai Užupyje tvarkomos Bernardinų kapinės ir skaitoma Adomo Mickevičiaus kūryba, ir veda link gruodžio – Malkų turgaus bei Budynių.

Visą metinį švenčių ratą rasite šventimų kalendoriuje; jį perkelsime į atskirą puslapį ir susiesime su Aplankyk skyriumi.

Tolesnis darbas: sudaryti Vėjo dienų programų archyvą metų po metų (dalyviai, temos, įrašai); pridėti nuotraukas ir vaizdo įrašus iš Užupio televizijos; surinkti per Vėjo dienas skambėjusią poeziją ir esė.